Mažieji dideli bičiuliai, nuo kurių visai kartais pavargsta pirštai. Bet juk taip smagu turėti draugų. Draugai dar ir dovanų kartais duoda. Mažytis žavutis 50 ml butelaitis, pilnas skaidraus džeko gėrimo. Mini interjero detalė, vintažine pakuote. Vienas gražiausų gėrimų tas viskis - tikra puošmena.
Nesu didelė fanė ispanų Pull&Bear aprangos tinklo, bet jau ši 2011 pavasario kolekcijos fotosesija (fotografas Txema Yeste) panardino mane į tuos vasaros kvapus, garsus, karštį ir vandens gaivą...Tokios vasaros ir noriu - laukinės, nerūpestingos ir įsimylėjusios.
Kvepia pavasario žiedais - jau šilta kaip vasarą, o tik balandžio vidurys! BBQ, living room lauke, kepti ant laužo zefyrai, naktinėjimas, mėtinė kakava, apvirtę Grįžulo Ratai, traukiniai, mylimieji management ir dar šiek tiek mėtinio atskonio. That`s the life!
Nu bet ir spigino saulė tada, net akių, žiū, atmerkt nepavyko normaliai. Ir ką, katino dienos baigtos, tuoj jau ir vėl Britanijoj sėdėsiu. Šį kartą jau prie būsimų biznierių vadovėlių. Kaip nors kaip nors su tais egzaminais, ką jau čia skųstis. Man labiau patinka jausmas, kai visos pareigos šimtu procentų atliktos. Toks jausmas tada geras būna. Ir įkvepia. Pagalvoji, nu ir kalnus sugebėtum nuversti. Taip jau man patinka labiau. O dar jei netyčia pasimaišo atsitiktinai kas nors lemtingo tokio. Cha, išvis gerai būna...Tik niekada nepasiduok, kartoju sau vis.
O kaip geriau atsinaujinti pavasarį, jie ne apsirėdyti kažkaip visiškai šviežiai. Iš tikro, atšilus orui dauguma skuba spraustis į suknes visokias gėlėtas ar plazdančias. Bet man nesinori, šį sezoną pamėgau kelnes, kad ir kokia sijonų/suknelių mėgėja būčiau. Neišsižadu, žinoma, tų moteriškumo ir lengvumo apraiškų, kaipgi aš be jų.
O mamuko alpinariume jau pirmosios gėlytės šildosi prieš saulytę. Žaavu.
Lietuvoj toj gera ir smagu. Dabar tik atostogauti. Kaip ten buvus nebuvus, ir pavasaris atėjo, o gigantiškais šuoliais atrėjantiems egzaminam tai nusispjaut. Bet kol kas, įstabios emocijos ir visiškas atsipalaidavimas. Gera pailsėti. Jau ir net pailsėti nuo to nesibaigiančio margumyno bei kasdienių netikėtumų. Kiek čia gali stebėtis ir stebinti? Kūną, o gal pirmiau smegenis, užvaldo muzika - šoki šoki - ir nebejauti jau kur išnešė. Kaip tie ratai kartais, ane? Aš nu mažų mažiausiai dievinu tą parazitą auksinį. O bet gaila, kad lapė mirė.