Kiekvienas žmogus turi daug veidų - daug savęs atspindžių. Tik ne kiekvienas dar moka visus tuos veidus valdyti. Vieni perpranta ir išmoksta jais naudotis ankščiau, kiti vėliau, žinoma. O kiti ir niekad neišmoksta arba net nesupranta jų turintis. O valdyti save apsimoka, net labai. Ir nieko čia blogo gi. Man tai net įdomu kaip instinktyviai pati pasikeičiu skirtingoje aplinkoje ar tarp skirtingų žmonių. Ir jeigu tokias kaitas dar išmokčiau valdyti ir jomis manipuliuoti...Gi pasaulis po kojom gali būti, jei tik nori ir pasistengi.
Visai neseniai pastebėjau, kad žmonės žiauriai mėgsta susikurti sau gyvenimus. Nuo tų sukurtų gyvenimų jiems būna geriau tik tiek, kad kiti, tarkim, patiki jais ir gal net ima pavyduliauti. Bet gudrusis kūrėjas labai įtaigiai moka pasirodyti. Gal net pats tiek įtikėjęs savimi, kad realybė nuo tikrovės ne kažką ir skiriasi jau tada. O kad ir kokios ten nerealiausos tos debesų pilys esti - visvien lieka tik debesimis. Bet va, jaučia tada žmogus tokį įdomų moralinį pakilimą. Iš kitos pusės, jeigu tai saldina pačio gyvenimą, nu tai kas čia tokio. Graudžiausia tai, jog kartais tie debesų architektai persistengia: ima ir nelogišką bokštą pasistato. Va tada jau visi ir supranta, iš kur ta žmogaus laimė neišmatuojama atsirado. O kūrybingasis genijus telieka toks kaip ir labiau rūmų juokdarys (jam pačiam dar to nesuprantant).
