Kai pradeda ankščiau temti ir nebesinori gadinti akių prie blausios kambario šviesos, už nugaros ima pašaipiai juoktis nepradėtos esės. Jau netgi groteską galima užuosti...Ir būna kartais tokia sumaištis viduje po tokio...pavadinčiau - ne į temą sapno. Juk sapnai tai kyla iš savo paties pasąmonės. Turbūt sumąstė pajuokauti ji pas mane. Sarkastiškai. Kita vertus, mano blaivus mąstymas čia ne prie ko, bet laksto laksto tos detalės, ir negali apsispręst, ar tikrovėje tai jau būtų taip blogai...
Šiaip ar taip, ruduo čia man patinka, jis nekelia tos rudeniškos depresijos. Ir kiekvienąkart viską tampa išgyventi lengviau - išmoksti atsipalaiduoti. Nes visi čia tokie. Na, beveik visi. Tie, kurie tikrai neskuba gyventi, bet tuo pačiu ir nespėja su laiku. Nelieka tiesiog laiko absorbuoti nei smulkmenų, nei tų svarbesnių dalykų. Taip ir gyveni laimingas tada. Laisvas nuo sunkių ir neigiamų minčių.
No comments:
Post a Comment