Būna kartais, aplanko stebuklai. Stebuklingai jaukiai šviečia tada kambario sienos, kuriose matai savo šešėlį. O paskui pajauti, kad užaugo sparnai. Šiandien tie sparnai balkšvi ir nusėti fėjų dulkėm. Mažytėm žėrinčiom dulkelėm. Ir negali nieko padaryti..tas tviskėjimas nuneša tolyn ir paskęsti, pamiršti, ką iš tikro turi padaryti. Bet realybė niekam neįdomi. Kol tenka ankščiau ar vėliau grįžti į ją. Gi nepabėgsi. Ir net nesipriešinu, visai man nesinori plaukti prieš srovę. Pasroviui žymiai papraščiau. O cheminis braškių kvapas ką tik nuplukdė toliau...
O, kokie batyčiai :}
ReplyDelete