"Kaip Kakdzo Okakura "Arbatos knyga" autorius, kuris kremtasi ne todėl, kad šis paskui save pasėjo mirtį ir nuniokojimą, bet todėl, kad jis sunaikino nuostabiausią Songo kultūros vaisių - arbatos meną, - žinau, kad arbata nėra antraeilis gėrimas. Kai jos gėrimas tampa ritualu, ji dovanoja širdžiai sugebėjimą matyti mažų dalykų didybę. Kur slypi grožis? Dideliuose dalykuose, kurie kaip ir viskas yra pasmerkti išnykti, ar kaip tik mažuose, kurie, į nieką nepretenduodami, į akmirką geba inkrustuoti begalybės gemą?Arbatos gėrimo ritualas, šis tikslus tų pačių judesių ir to paties skonėjimosi atkartojimas, šis paprastų, tikrų ir subtilių pojūčių patyrimas, šis leidimas, suteiktas kiekvienam už nedidelį mokestį, tapti skonio aristokratu, nes arbata yra gėrimas lygiai taip pat turtingų kaip ir vargšų, - taigi arbatos gėrimo ritualas turi tą nepaprastą savybę praverti giedros harmonijos spragą mūsų gyvenimų beprasmybėje. Taip, pasaulis krypsta į tuštybę, pasmerktos sielos apverkia grožį, mus supa beprasmiškumas. Tad išgerkime puodelį arbatos. Įsivyrauja tyla, lauke švilpia vėjas, šnara ir leidžaisi rudeniniai lapai, šiltuose apinduiuose miega katinas. Ir kiekvienamae gurkšnyje skleidžiasi laiko didybė." (Muriel Barbery "Ežio elegancija")
No comments:
Post a Comment