Sugedusi harmonija

Savo gyvenimą skirstau į dviejų tipų bangas: laimės banga ir tam tikros agonijos banga. Tai, jog dažniausiai matau ne puspilnę, o pustuštę stiklinę, galima suprasti - agonijos bangos būna didesnės ir labiau griaunančios. Ir dabar jau kurį laiką tyliu ir galvoju "wtf, aš per ilgai mėgaujuosi laime". Tikrai. Jaučiu, jog kiekviena mano esybės kertelė užpildyta: įvykdyti planai, išsipildžiusios išpildomos svajonės, galva kupina gyvų idėjų ir ten visokie kitokie mieli dalykai... Net baisu garsiai apie tai pamąstyti - ims ir išsibarstys visa ši palaima. O kada paskutinį kartą liūdėjau? Ne at si me nu... Baisu nu. Būtų baisu. O dabar viskas tik laikina... Tai kada leidžiamės į žemę, m?