Dovanos dovanom

Jeigu paprašyčiau, tai nebent, kad man sugrąžintų truputį laiko. Vieną savaitę. Užtektų. Seniai ji buvo. Buvo buvo, pražuvo - prapūtė vėjai ir pasikeitė į švelnesnius. Į booooring vėjus. Negali taip sakyti, pasakyčiau sau. Bet tai iš vidaus plėšauja. Plėšikauja.


Arba bent jau prisiminiau, kad tokį segtuvą šiukšliadėžėj laikydavau visada. Atseit, nieks nepastebės. Paskui jau ir pati nebepastebėdavau, kol galiausiai pamišau, kas ten. Ir ištryniau. Gailoka. Buvo ten visokių dalykų, sakyčiau, įdomesnių, nes šiaip sau ir negausi dalies jų. Nieko gero šiaip jau peržvelgus, bet nu visvien man primintų.


Iš kitos pusės, jeigu paprašyčiau, tai norėčiau, kad to segtuvo nei nebūtų buvę. Tada nereikėtų prašyti, kad kažką man sugrąžintų, nes neįdomu koreguoti, keisti ar perrašyti. Ir dar net per filmus rodo ar knygose rašo, kad lievai išeina, kuomet ten grįžti į praeitį ir bandai išsidirbinėti: atseit, pasimokiau iš klaidų, tai dabar žiauriai kietai viską sudėliosiu. Norėtumėt, neišmanėliai. Nenorėtum, neišmanėle ieva.


Neišmanėlė ieva neišmano išmanymų. Ir paskui neišmanėliškai mano apie išmanėliškus dalykus. Va. Nereikia čia išsiknisinėti - nieko man tom kalėdom ir nereika.


[O čia gražiai groja visai, tik jau tas tigriukas...]

Numiriau ir prisikėliau

Nu va, jau ir lapkritis...Nuo to laiko, kai grįžau į universitetą, jaučiuosi kaip naujai gimusi. Gal tik iliuzija, bet čia visko daug vyksta įdomaus ir tokio nebepakartojamo. Kiek įdomių žmonių sutikau, kiek pamačiau visko. Ir eilinį kartą nieko nespėju. Per greitai čia man tas laikas bėga!

Pavyzdžiui, neturiu laiko mąstyti apie ten savo gyvenimo klaidas ir tai, kaip aš turėčiau ar neturėčiau elgtis. Ką daryti ir ko ne. Bet man taaaaip neįdomu ir neverta. Nu bent jau dabar. Tik supratau, kad beveik niekada nedarau to, ko 'reikia', visada pirmenybė atitenka 'noriu'. Nusvylu padus gan dažnai. Bet irgi neturiu laiko bandyti keistis, geriau kaltę suverčiu 'ai, išlepino tėvai'. Nu ir man gerai taip. Kadanors pasimokysiu gi, dar ne laikas. Žinau.

O žinot, mano universiteto paveikslų galerijoje yra toks kraupusis paveikslas su poliarinėm meškom, į kurį žmonės pažiūrėję nusižudo. Aš tai dar nenusižudžiau kažkaip. Bet net egzamino metu tas baltas meškutes, šauniai draskančias žmones, uždengia medžiaga. Arba sako, kad universiteto įkūrėjas vaikšto po teritoriją kaip juoda katė. Ir vakar kaip tik juoda katė pro mane praėjo vidury universiteto. Kas per helouvyno įtaka...?

Lapė pranešė - jau ruduo

Taigi taigi, čia kažkur rugpjūčio visai pabaigoj atėjo lapė į mano vidinį kiemelį, pasisukinėjo, pasiuostinėjo ir pažvelgė į mane tokiom, bet nu tokiom veriančiom akim...o man, žinot, iškart galvoj susisuko, kad čia man šitas neaiškus vaizdinys visai kaip mulberrio naujos kolekcijos fotosesijoje, kur pūstauodegė laputė jaukiai susirangius ant tokio vintažinio foteliuko snaudžia. O kadangi rūbai toj reklamoj jau rudens kolekcijos, tai ir supratau, kad viskas, vaike, vasara baigės. Nu paskui, čia jau aikšu, jog ėjau rudeniškų rūbų įsigyti. Gal, jei bus gera nuotaika, ir pasirodysiu visu gražumu, bet čia irgi supratau, kad man nuotaika gera būna tik su miela M.Sajekaite arba M.Baginskaite ir na ,žinoma, jų tais visai fotoaparatais.



Tai tiek tos rudeniškos nuotaikos, baigiasi darbai, tuoj pajudėsiu į naujus namus. Ir jau vadinsiu tą vietą namais, o ne namu, nes tikrai jaučiu, kad ten visada bus šilta ir gera. O kol kas, susisupusi į minkštą jaukią antklodę, skaitinėju VOGUE ir pikdžiugiškai mėgaujuosi, jog nereikia kelti kojos į tą lietų ir dargną už lango.     

Do you want to go to the seaside?

Taip taip..visai dingau iš civilizuoto normalaus pasaulio, kam čia to interneto (bent jau pailsėjau nuo visų/visko). Dabar sėdžiu sau Braitone - žuvėdros klykauja, jūra ošia, mylimasis myli. ko dar reikia? Darbo, aišku. Tai radau šiaip ne taip, italų restorane. O taip, italų. Bella bella, amore mio ir taip toliau ir panašiai. Bet man tikrai patinka tas temperamentas, kai nežinai, ko gali tikėtis. Gi rutinos mažiau.



O va visai pamiršau pasidalinti džiaugsmais po The Kooks koncerto. Damn, jie tikrai hot. Ir jie gyvena Braitone! Va kodėl dainoj kviečia atvaryt prie jūros :) Ai, tiksliai, gi paliečiau tą pasikėlusį ir sužvaigžėjusį Luke - teenage dream - gi yra kuo pasigirti! hahaha.

O bet ir valgė jį publika, kuomet šoko durnelis į minią...

Ir jau laimingumo po konco, tai ne tas žodis, bet gi galima kartais truputį apsimesti nuprotėjusia?

Veidrodėliai veidrodėliai

Kiekvienas žmogus turi daug veidų - daug savęs atspindžių. Tik ne kiekvienas dar moka visus tuos veidus valdyti. Vieni perpranta ir išmoksta jais naudotis ankščiau, kiti vėliau, žinoma. O kiti ir niekad neišmoksta arba net nesupranta jų turintis. O valdyti save apsimoka, net labai. Ir nieko čia blogo gi. Man tai net įdomu kaip instinktyviai pati pasikeičiu skirtingoje aplinkoje ar tarp skirtingų žmonių. Ir jeigu tokias kaitas dar išmokčiau valdyti ir jomis manipuliuoti...Gi pasaulis po kojom gali būti, jei tik nori ir pasistengi.

Inspiracijos #2

Miestui

Ir namams

priklausyti kažkur/kažkam

O kam tų pilių?

Visai neseniai pastebėjau, kad žmonės žiauriai mėgsta susikurti sau gyvenimus. Nuo tų sukurtų gyvenimų jiems būna geriau tik tiek, kad kiti, tarkim, patiki jais ir gal net ima pavyduliauti. Bet gudrusis kūrėjas labai įtaigiai moka pasirodyti. Gal net pats tiek įtikėjęs savimi, kad realybė nuo tikrovės ne kažką ir skiriasi jau tada. O kad ir kokios ten nerealiausos tos debesų pilys esti - visvien lieka tik debesimis. Bet va, jaučia tada žmogus tokį įdomų moralinį pakilimą. Iš kitos pusės, jeigu tai saldina pačio gyvenimą, nu tai kas čia tokio. Graudžiausia tai, jog kartais tie debesų architektai persistengia: ima ir nelogišką bokštą pasistato. Va tada jau visi ir supranta, iš kur ta žmogaus laimė neišmatuojama atsirado. O kūrybingasis genijus telieka toks kaip ir labiau rūmų juokdarys (jam pačiam dar to nesuprantant).

[Christian Louboutin Fall 2011]

kuomet viskas ranka pasiekiama

Pasakų pasaulėlis Mulberry vitrinoje (New Bond Street)





Prie būsimo vyro. Kad ir ten biški ne visai gražuolis, bet visvien princas.

mėlynė

Va šitaip yra smagiausiai. Skanios tos pirmosios angliškos braškės, o jei dar pasimirkai į viskį - ir plaukai pamėlynuoja. Čia iš serijos apie velnio kaspinų apsėdimą.

obsession?

Mano mažieji draugai ir Džekas

Mažieji dideli bičiuliai, nuo kurių visai kartais pavargsta pirštai. Bet juk taip smagu turėti draugų. Draugai dar ir dovanų kartais duoda. Mažytis žavutis 50 ml butelaitis, pilnas skaidraus džeko gėrimo. Mini interjero detalė, vintažine pakuote. Vienas gražiausų gėrimų tas viskis - tikra puošmena.

Kambario džiaugsmeliai

Inspiracijos #1

Happy-go-lucky

Nesu didelė fanė ispanų Pull&Bear aprangos tinklo, bet jau ši 2011 pavasario kolekcijos fotosesija (fotografas Txema Yeste) panardino mane į tuos vasaros kvapus, garsus, karštį ir vandens gaivą...Tokios vasaros ir noriu - laukinės, nerūpestingos ir įsimylėjusios.