Nu va, jau ir lapkritis...Nuo to laiko, kai grįžau į universitetą, jaučiuosi kaip naujai gimusi. Gal tik iliuzija, bet čia visko daug vyksta įdomaus ir tokio nebepakartojamo. Kiek įdomių žmonių sutikau, kiek pamačiau visko. Ir eilinį kartą nieko nespėju. Per greitai čia man tas laikas bėga!
Pavyzdžiui, neturiu laiko mąstyti apie ten savo gyvenimo klaidas ir tai, kaip aš turėčiau ar neturėčiau elgtis. Ką daryti ir ko ne. Bet man taaaaip neįdomu ir neverta. Nu bent jau dabar. Tik supratau, kad beveik niekada nedarau to, ko 'reikia', visada pirmenybė atitenka 'noriu'. Nusvylu padus gan dažnai. Bet irgi neturiu laiko bandyti keistis, geriau kaltę suverčiu 'ai, išlepino tėvai'. Nu ir man gerai taip. Kadanors pasimokysiu gi, dar ne laikas. Žinau.
O žinot, mano universiteto paveikslų galerijoje yra toks kraupusis paveikslas su poliarinėm meškom, į kurį žmonės pažiūrėję nusižudo. Aš tai dar nenusižudžiau kažkaip. Bet net egzamino metu tas baltas meškutes, šauniai draskančias žmones, uždengia medžiaga. Arba sako, kad universiteto įkūrėjas vaikšto po teritoriją kaip juoda katė. Ir vakar kaip tik juoda katė pro mane praėjo vidury universiteto. Kas per helouvyno įtaka...?
oo, koks kostiumas !
ReplyDelete