Jeigu paprašyčiau, tai nebent, kad man sugrąžintų truputį laiko. Vieną savaitę. Užtektų. Seniai ji buvo. Buvo buvo, pražuvo - prapūtė vėjai ir pasikeitė į švelnesnius. Į booooring vėjus. Negali taip sakyti, pasakyčiau sau. Bet tai iš vidaus plėšauja. Plėšikauja.
Arba bent jau prisiminiau, kad tokį segtuvą šiukšliadėžėj laikydavau visada. Atseit, nieks nepastebės. Paskui jau ir pati nebepastebėdavau, kol galiausiai pamišau, kas ten. Ir ištryniau. Gailoka. Buvo ten visokių dalykų, sakyčiau, įdomesnių, nes šiaip sau ir negausi dalies jų. Nieko gero šiaip jau peržvelgus, bet nu visvien man primintų.
Iš kitos pusės, jeigu paprašyčiau, tai norėčiau, kad to segtuvo nei nebūtų buvę. Tada nereikėtų prašyti, kad kažką man sugrąžintų, nes neįdomu koreguoti, keisti ar perrašyti. Ir dar net per filmus rodo ar knygose rašo, kad lievai išeina, kuomet ten grįžti į praeitį ir bandai išsidirbinėti: atseit, pasimokiau iš klaidų, tai dabar žiauriai kietai viską sudėliosiu. Norėtumėt, neišmanėliai. Nenorėtum, neišmanėle ieva.
Neišmanėlė ieva neišmano išmanymų. Ir paskui neišmanėliškai mano apie išmanėliškus dalykus. Va. Nereikia čia išsiknisinėti - nieko man tom kalėdom ir nereika.
[O čia gražiai groja visai, tik jau tas tigriukas...]
No comments:
Post a Comment