O aš tik prašiau, kad iš stalo, ant kurio stovėjau, padarytų 'podiumą'. Štai tai kaip mane įsivaizduoja ir mato kiti - atseit, batmenas. Bet smagūs laikai, kažkaip gal net nebūčiau niekada pagalvojus, kad taip fainai gali būti. Kuomet nusiteiki, kad nieko jau ir nebeįvyks - nei gero, nei blogo, o vat ima ir dar kaip įvyksta. Ir kaip tada mėgaujiesi...Akimirka, atradimas, pažinimas. Nereikia, kad ta žavi akimirka sustotų, tuoj bus kita, o po jos dar viena. Viena už kitą keistesnė ir nelabai pakartojama. Nebent kartais. Labai jau retai. Dežavu!
No comments:
Post a Comment