Lietūs praūžia lietuvoj ir vėl ramu kuriam laikui. O mano galvoj - ten lyja ir lyja. Na, kad nors kas žinotų, ką aš išgyvenu. Per netyčia įsipainioju.. Ir ką tu sau - ne taip jau lengva išbristi, o ir noro nėra, iš kitos pusės. Svarbiausia - nemeluoti sau, kitiems irgi negalima, bet ne visada pasiseka. O kuomet taip nepasiseka - gauna karma minusiuką. Minusiukai užauga į didelį minusą, ir ievą tada ištinka bėdos. Tos bėdos gal veikiau galėtų būti pavadintos bėdelėmis, nes visi juk mes mėgstam hiperbolizuoti savo nesėkmes. O savęs, kaip aukos, performancus irgi rodom aplinkiniams. Aukas reikia aukoti, kad koks perkūnas malonę atsiųstų. Tai ir aukoju po truputį...
Labai geros čerešnės užderėjo, nai nai, kokio skanumo bei dailumo. Nebent tik avokadai, ką tik nuo medžio filipkėse nuskinti, ir jų skynėjai galėtų varžytis.
Na ir žinoma, puiki cocorosie poezija su natom paskandina mane kaip ir kiekvieną vasarą.
No comments:
Post a Comment