Šeimos portretas

Rytinis kavos gėrimo ritualas, buvęs toks neapsakomai malonus jau kurį laiką, atsigręžė prieš pačią mane. Ėmiau ir išliejau gardžią bei netgi dar garuojančią kavelę ant savojo nešiojamo kompiuterio. Teisybės nerasta: ir kompas ir kava iki šiol gan ilgai dargi sutardavo be problemų. Tai galgi net ir ne jų kaltė čia bus.. Ech, tos žemės plokštės pagreitį vis didesnį įgauna, kad velniai jas kur. O yra kaip yra, dabar bent jau savo ilgai kauptą biografiją ir kitus apdulkėjusius dalykėlius norėtųsi atgauti iš to aparato.

O daugiau namai kaip ir nekelia problemų, tik vis mažiau čia randasi ką veikti. Suprantama. Liepos gale jau vėl londonetėj, o ten jau daug atsirado ką nuveikti. Net ir besėdint kitoj lamančo pusėj. Visgi kol kas: joga, žirgynas,tenisas.. Nepatikėčiau, jei ankščiau sau būčiau pasakiusi, jog čia taip kvepia žaluma visokia ir tom mielų bobučių pardavinėjamom daržovėm turgely. Ką čia ir bepridursi - namai.

O dabar, mielosios plokštės, stop. Kadanors arba niekada. Todėl stop.