Ar jau, vadinasi, pasiekiau tą amžiaus ribą, jog per gimtadienį verkti norisi? Na, tai buvo first thing in the morning. Ir nepaliko ramybėj visą dieną.. Ir vis dar neapleidžia. Migrenos požymiai? Labiau nuo moralinių kirminų viduje: per gimimo dieną jaučiuosi itin vieniša, nes visi sveikina be sustojimo. Ironiška. Todėl baaaisiai nemėgstu minėti gimtadienio savo. Kam to perdėto dėmesio. Ypač feisbuke. Nereikia nieko sakyti, kai neturi ką pasakyti. Aš, kaip būsima marketingistė, sakau, jog žodžiai šūdo vietoj, kad ir kokie jie bebūtų. Geras marketingas - tikriausia apgavystė biedno ir naivaus žmogelio. Reziume: ievai minus vienas riebus karmos taškas. yra, kas ir be manęs pabaliavos. sergu.
Na, aš vistiek kada nors parašysiu knygą apie savo gyvenimo aktorius. Anonimiškai, be abejo.
Lietūs praūžia lietuvoj ir vėl ramu kuriam laikui. O mano galvoj - ten lyja ir lyja. Na, kad nors kas žinotų, ką aš išgyvenu. Per netyčia įsipainioju.. Ir ką tu sau - ne taip jau lengva išbristi, o ir noro nėra, iš kitos pusės. Svarbiausia - nemeluoti sau, kitiems irgi negalima, bet ne visada pasiseka. O kuomet taip nepasiseka - gauna karma minusiuką. Minusiukai užauga į didelį minusą, ir ievą tada ištinka bėdos. Tos bėdos gal veikiau galėtų būti pavadintos bėdelėmis, nes visi juk mes mėgstam hiperbolizuoti savo nesėkmes. O savęs, kaip aukos, performancus irgi rodom aplinkiniams. Aukas reikia aukoti, kad koks perkūnas malonę atsiųstų. Tai ir aukoju po truputį...
Labai geros čerešnės užderėjo, nai nai, kokio skanumo bei dailumo. Nebent tik avokadai, ką tik nuo medžio filipkėse nuskinti, ir jų skynėjai galėtų varžytis.
Na ir žinoma, puiki cocorosie poezija su natom paskandina mane kaip ir kiekvieną vasarą.
Rytinis kavos gėrimo ritualas, buvęs toks neapsakomai malonus jau kurį laiką, atsigręžė prieš pačią mane. Ėmiau ir išliejau gardžią bei netgi dar garuojančią kavelę ant savojo nešiojamo kompiuterio. Teisybės nerasta: ir kompas ir kava iki šiol gan ilgai dargi sutardavo be problemų. Tai galgi net ir ne jų kaltė čia bus.. Ech, tos žemės plokštės pagreitį vis didesnį įgauna, kad velniai jas kur. O yra kaip yra, dabar bent jau savo ilgai kauptą biografiją ir kitus apdulkėjusius dalykėlius norėtųsi atgauti iš to aparato.
O daugiau namai kaip ir nekelia problemų, tik vis mažiau čia randasi ką veikti.
Suprantama. Liepos gale jau vėl londonetėj, o ten jau daug atsirado ką nuveikti. Net ir besėdint kitoj lamančo pusėj. Visgi kol kas: joga, žirgynas,tenisas.. Nepatikėčiau, jei ankščiau sau būčiau pasakiusi, jog čia taip kvepia žaluma visokia ir tom mielų bobučių pardavinėjamom daržovėm turgely. Ką čia ir bepridursi - namai.
O dabar, mielosios plokštės, stop. Kadanors arba niekada. Todėl stop.
Šį kartą kiek kitaip, istorija ne eilinė, o gal tik pačios susikurta. Kad ir kaip, likimo pokšai visada užklumpa be jokio perspėjimo, o bet tame jų ir žavumas.
Pasaulio krašte buvo karšta, karšta ten, kur teko moet`e maudytis, karšta, kur žmonės neturi, ką valgyti apart bananų, karšta visur buvo. Buvo ir žalia beprotiškai, paskui kontrastingai mėlyna. Visokių spalvų buvo, voskių kontrastų. Žmonės labai mieli tenais, o man beliko turbanu apsirišusiai vaikščioti, nes būti fotografuojama pavargau, kukliai tariant. Pamečiau tenais netyčia perlų auskarą, žmonės sako, teks sugrįžti kadatais. Pameti vieną, randi ką nors kita, kaip ten sako dargi tie žmonės.
