Nusileisk ant žemės jau

Ar jau, vadinasi, pasiekiau tą amžiaus ribą, jog per gimtadienį verkti norisi? Na, tai buvo first thing in the morning. Ir nepaliko ramybėj visą dieną.. Ir vis dar neapleidžia. Migrenos požymiai? Labiau nuo moralinių kirminų viduje: per gimimo dieną jaučiuosi itin vieniša, nes visi sveikina be sustojimo. Ironiška. Todėl baaaisiai nemėgstu minėti gimtadienio savo. Kam to perdėto dėmesio. Ypač feisbuke. Nereikia nieko sakyti, kai neturi ką pasakyti. Aš, kaip būsima marketingistė, sakau, jog žodžiai šūdo vietoj, kad ir kokie jie bebūtų. Geras marketingas - tikriausia apgavystė biedno ir naivaus žmogelio. Reziume: ievai minus vienas riebus karmos taškas. yra, kas ir be manęs pabaliavos. sergu.

Na, aš vistiek kada nors parašysiu knygą apie savo gyvenimo aktorius. Anonimiškai, be abejo.

Lavender ribbons of rain sang

Lietūs praūžia lietuvoj ir vėl ramu kuriam laikui. O mano galvoj - ten lyja ir lyja. Na, kad nors kas žinotų, ką aš išgyvenu. Per netyčia įsipainioju.. Ir ką tu sau - ne taip jau lengva išbristi, o ir noro nėra, iš kitos pusės. Svarbiausia - nemeluoti sau, kitiems irgi negalima, bet ne visada pasiseka. O kuomet taip nepasiseka - gauna karma minusiuką. Minusiukai užauga į didelį minusą, ir ievą tada ištinka bėdos. Tos bėdos gal veikiau galėtų būti pavadintos bėdelėmis, nes visi juk mes mėgstam hiperbolizuoti savo nesėkmes. O savęs, kaip aukos, performancus irgi rodom aplinkiniams. Aukas reikia aukoti, kad koks perkūnas malonę atsiųstų. Tai ir aukoju po truputį...

Labai geros čerešnės užderėjo, nai nai, kokio skanumo bei dailumo. Nebent tik avokadai, ką tik nuo medžio filipkėse nuskinti, ir jų skynėjai galėtų varžytis.

Na ir žinoma, puiki cocorosie poezija su natom paskandina mane kaip ir kiekvieną vasarą.

Šeimos portretas

Rytinis kavos gėrimo ritualas, buvęs toks neapsakomai malonus jau kurį laiką, atsigręžė prieš pačią mane. Ėmiau ir išliejau gardžią bei netgi dar garuojančią kavelę ant savojo nešiojamo kompiuterio. Teisybės nerasta: ir kompas ir kava iki šiol gan ilgai dargi sutardavo be problemų. Tai galgi net ir ne jų kaltė čia bus.. Ech, tos žemės plokštės pagreitį vis didesnį įgauna, kad velniai jas kur. O yra kaip yra, dabar bent jau savo ilgai kauptą biografiją ir kitus apdulkėjusius dalykėlius norėtųsi atgauti iš to aparato.

O daugiau namai kaip ir nekelia problemų, tik vis mažiau čia randasi ką veikti. Suprantama. Liepos gale jau vėl londonetėj, o ten jau daug atsirado ką nuveikti. Net ir besėdint kitoj lamančo pusėj. Visgi kol kas: joga, žirgynas,tenisas.. Nepatikėčiau, jei ankščiau sau būčiau pasakiusi, jog čia taip kvepia žaluma visokia ir tom mielų bobučių pardavinėjamom daržovėm turgely. Ką čia ir bepridursi - namai.

O dabar, mielosios plokštės, stop. Kadanors arba niekada. Todėl stop.

Žemės plokštės slenkasi

Šį kartą kiek kitaip, istorija ne eilinė, o gal tik pačios susikurta. Kad ir kaip, likimo pokšai visada užklumpa be jokio perspėjimo, o bet tame jų ir žavumas.

birželis, 18 d.

Pasaulio krašte buvo karšta, karšta ten, kur teko moet`e maudytis, karšta, kur žmonės neturi, ką valgyti apart bananų, karšta visur buvo. Buvo ir žalia beprotiškai, paskui kontrastingai mėlyna. Visokių spalvų buvo, voskių kontrastų. Žmonės labai mieli tenais, o man beliko turbanu apsirišusiai vaikščioti, nes būti fotografuojama pavargau, kukliai tariant. Pamečiau tenais netyčia perlų auskarą, žmonės sako, teks sugrįžti kadatais. Pameti vieną, randi ką nors kita, kaip ten sako dargi tie žmonės.  

Dovanos dovanom

Jeigu paprašyčiau, tai nebent, kad man sugrąžintų truputį laiko. Vieną savaitę. Užtektų. Seniai ji buvo. Buvo buvo, pražuvo - prapūtė vėjai ir pasikeitė į švelnesnius. Į booooring vėjus. Negali taip sakyti, pasakyčiau sau. Bet tai iš vidaus plėšauja. Plėšikauja.


Arba bent jau prisiminiau, kad tokį segtuvą šiukšliadėžėj laikydavau visada. Atseit, nieks nepastebės. Paskui jau ir pati nebepastebėdavau, kol galiausiai pamišau, kas ten. Ir ištryniau. Gailoka. Buvo ten visokių dalykų, sakyčiau, įdomesnių, nes šiaip sau ir negausi dalies jų. Nieko gero šiaip jau peržvelgus, bet nu visvien man primintų.


Iš kitos pusės, jeigu paprašyčiau, tai norėčiau, kad to segtuvo nei nebūtų buvę. Tada nereikėtų prašyti, kad kažką man sugrąžintų, nes neįdomu koreguoti, keisti ar perrašyti. Ir dar net per filmus rodo ar knygose rašo, kad lievai išeina, kuomet ten grįžti į praeitį ir bandai išsidirbinėti: atseit, pasimokiau iš klaidų, tai dabar žiauriai kietai viską sudėliosiu. Norėtumėt, neišmanėliai. Nenorėtum, neišmanėle ieva.


Neišmanėlė ieva neišmano išmanymų. Ir paskui neišmanėliškai mano apie išmanėliškus dalykus. Va. Nereikia čia išsiknisinėti - nieko man tom kalėdom ir nereika.


[O čia gražiai groja visai, tik jau tas tigriukas...]

Numiriau ir prisikėliau

Nu va, jau ir lapkritis...Nuo to laiko, kai grįžau į universitetą, jaučiuosi kaip naujai gimusi. Gal tik iliuzija, bet čia visko daug vyksta įdomaus ir tokio nebepakartojamo. Kiek įdomių žmonių sutikau, kiek pamačiau visko. Ir eilinį kartą nieko nespėju. Per greitai čia man tas laikas bėga!

Pavyzdžiui, neturiu laiko mąstyti apie ten savo gyvenimo klaidas ir tai, kaip aš turėčiau ar neturėčiau elgtis. Ką daryti ir ko ne. Bet man taaaaip neįdomu ir neverta. Nu bent jau dabar. Tik supratau, kad beveik niekada nedarau to, ko 'reikia', visada pirmenybė atitenka 'noriu'. Nusvylu padus gan dažnai. Bet irgi neturiu laiko bandyti keistis, geriau kaltę suverčiu 'ai, išlepino tėvai'. Nu ir man gerai taip. Kadanors pasimokysiu gi, dar ne laikas. Žinau.

O žinot, mano universiteto paveikslų galerijoje yra toks kraupusis paveikslas su poliarinėm meškom, į kurį žmonės pažiūrėję nusižudo. Aš tai dar nenusižudžiau kažkaip. Bet net egzamino metu tas baltas meškutes, šauniai draskančias žmones, uždengia medžiaga. Arba sako, kad universiteto įkūrėjas vaikšto po teritoriją kaip juoda katė. Ir vakar kaip tik juoda katė pro mane praėjo vidury universiteto. Kas per helouvyno įtaka...?